Klausimai - atsakymai

Norėčiau pasitikslinti dėl nenoro, ką nors daryti ir baimės. Ar nenoras yra lygus baimei? Žmonės renkasi skirtingas profesijas, veiklas, tai jų pasirinkimą įtakoja baimė tiems dalykams, kurių jie nesirenka?


Nebūtinai viskas, ko mes nedarome ar nesirenkame gyvenime yra padiktuota baimės. Juk egzistuoja begalė alternatyvų, veiklų bei poelgių. Į daugelį mes tiesiog nekreipiame dėmesio, nes tai mums yra tiesiog neaktualu, "ne pakeliui" kitaip sakant. Bet jei mes į tą alternatyvą (veiklą, darbą) atkreipiame dėmesį, mums to viduje norisi arba reikia (privalome) padaryti, tačiau stabdome save pateisindami įvairiomis priežastimis (nėra laiko, galimybių, pinigų, sugebėjimų ir tt), atidėliojame - jau galima įtarti, jog susidūrėme tiesiog su savo vidinėmis baimėmis.

Nemanau, kad visuomet reikia konfliktuoti su tuo, kuris mano, jog lengvai "užsilips" ant mano "kupros". Aš irgi tikiu, jog pyktis man yra prabanga, todėl nesistengiu pyktis, o iš karto gražiai paaiškinu, ką darysiu, o ko ne. Tai gal ne visada tenka išeiti iš AT (asmens teritorijos), bijant pykčio?


Be abejo - jūs visiškai teisus. Ne visuomet reikia konfliktuoti. Dar tiksliau pasakius - konfliktuoti vertėtų stengtis kuo mažiau. Bet tam tikrais atvejais tai yra visai prasminga. Tarkime, jei jums kažkas nuolatos "lipa ant kupros" , tai panašu į lėtinę ligą, kuri yra negydoma. Medicinoje yra toks principas, kad lėtinės ligos yra praktiškai neišgydomos ir norint jas išgydyti reikia jas pervesti į ūminę formą ir tik tada jas galima gydyti. Tuo principu remiasi negyjančių žaizdų gydymas prideginimu (jis kartais taikomas). Konfliktas - tai kaip ūminė liga, kurią jau galima gydyti ir aštri jo forma kartais padeda iš principo išspręsti problemą, kad ji nebesikartotų. Einant dar toliau - išmokus sąmoningai panaudoti pyktį, jis gali būti ne konfliktų, bet veiksmo šaltiniu. Jei mes nukreipiame pykčio energiją į veiksmą, jis gali mums padėti labai daug nuveikti. Ir mes netenkame šio jėgų šaltinio, jei tiesiog automatiškai blokuojame pyktį savyje.