VI a. pr. Kr. antrojoje pusėje, maždaug 3-iojoje Mažosios Azijos (Jonija) filosofų kartoje, filosofijos centrai palaipsniui iš rytinių graikų kolonijų kėlėsi į vakarus, į Didžiąją Graikiją, kur klestėjo Pietų Italijos ir Sicilijos pakrantes kolonizavusios dorėnų gentys. Šios permainos buvo priverstinės – dėl nuolatinių karų su persais ėmė nykti Jonijos teritorijoje buvę graikų miestai.
Nors italikų filosofinės mokyklos formavosi jonėnų mąstytojų įtakoje, tačiau dėl kažkokių priežasčių jos savo esme skyrėsi. Jonėnų filosofinė tradicija siejosi su praktinėmis žiniomis, o italikų – labiau su religiniais tikėjimais ir mitais. Jonėnai buvo empirikai, o dorėnai (italikai) – plėtojo spekuliatyvinę kryptį.
Iš italikų žymiausios buvo pitagoriečių ir elėjiečių mokyklos. Abi mokyklos visiškai priešingos Herakleito mokymui – jos akcentavo pasaulio ir būties pastovumą (ne kintamumą), kėlė būties ir to, kas suvokiama protu tapatumo klausimus.
Mokytojas
